Kodėl aš atleidau sekretorę

Praėjusią savaitę buvo mano gimtadienis. Ryte nelabai norėjau keltis. Nulipau žemyn valgyt pusryčių ir vyliausi, kad mano žmona man džiugiai pasakys  "su gimtadieniu!!!" Galbūt netgi įteiks kokią dovanėlę.
Kai atėjau į virtuvę, ji vargiai pasisveikino, ką jau kalbėti apie "su gimtadieniu!" Pamaniau....na, štai tau ir santuoka, bet vaikai tikrai prisimins. Mano vaikai atėjo pusryčių, bet nepratarė nei žodelio. Taigi kai išėjau į darbą, jaučiausi gan prislėgtas...

Kai įėjau į ofisą, mano sekretorė Onutė šuktelėjo: "Labas rytas, bose, su gimtadieniu!!!!" Pasijaučiau kiek geriau, bent kas nors prisiminė. Padirbėjau iki 1-os valandos ir tada į duris pasibeldė Onutė: "Žinote šiandien už lango tokia nuostabi diena, ir dar jūsų gimtadienis, gal einam kur pietų, tik jūs ir aš!?" Aš pasakiau: "Ačiū, Onute, tai geriausia, ką aš šiandien išgirdau. Einam!" Mes išėjome pietauti. Bet mes nėjome, ten kur paprastai lankomės. Mes nuėjome į ramią vietelę su atskiru staleliu. Mes išgėrėme porą Martini kokteilių ir man siaubingai patiko šie pietūs. Kai jau ėjome atgal į biurą, Onutė sako: "Žinote šiandien tokia graži diena.....Manau, mums nereikia grįžti į darbą,tiesa?" Atsakiau: "Turbūt, kad nereikia. O ką tu turi omeny?"

Ji atsakė: "Einam pas mane namo!" Kai atvykom į jos namus, Onutė pasisuko į mane ir sako: "Bose, jei jūs nieko prieš aš sekundelei užbėgsiu į miegamąjį. Aš tuoj grįšiu!" "Gerai."- truputį susinervinęs atsakiau.  Ji nuėjo į miegamąjį ir po kelių minučių grįžo nešina milžinišku gimtadienio tortu... Kartu su mano žmona, vaikais, būreliu mano draugų, kolegų ir visi įėjo dainuodami "su gimtadieniu!!!!" O aš tik sėdėjau....

Ant sofos..... Nuogas.......